Varpos vėžys – tai piktybinė onkologinė liga, kuri išsivysčiusiose šalyse pasitaiko retai (1/100 000 vyrų). Nors Lietuvoje ši liga diagnozuojama retai svarbu atkreipti žmonių dėmesį į pirminius ligos požymius, nes dažniausiai liga diagnozuojama jau pažengusiose stadijose ir žmogaus gyvenimo kokybė smarkiai suprastėja. Varpos vėžys dažniausiai pasireiškia šeštajame žmogaus gyvenimo dešimtmetyje, tačiau vis dažniau liga diagnozuojama ir jauniems žmonėms. Sergamumo padidėjimas jaunesnio amžiaus grupėje gali būti siejamas su žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcijos plitimu, net trečdalis varpos vėžio atvejų siejama su šia infekcija, bet nėra nustatyta jokių sąsajų tarp varpos vėžio ir žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos.
Lietuvoje viena iš pagrindinių varpos vėžio priežasčių būtent ir yra ŽPV infekcija, kuri sparčiai plinta taip jaunų, lytiškai aktyvių žmonių, todėl labai didelę reikšmę ligos prevencijai turi lytinis švietimas mokyklose ar kitose ugdymo įstaigose. Didžiausia riziką susirgti varpos vėžiu turi vyrai, kuriems išsivysto apyvarpės susiaurėjimas – fimozė (ši patologija padidina riziką susirgti varpos vėžiu net 11-16 kartų), todėl svarbus savalaikis fimozės gydymas (apipjaustymas), kad išvengtume galimų pasėkmių. Kiti rizikos veiksniai galintys lemti ligos išsivystymą yra rūkymas (rizika padidėja apie 5 kartus), neapipjaustymas (apipjaustymas kaip profilaktikos priemonė veiksminga tik kūdikystės laikotarpiu, vyresniame amžiuje ligos išsivystymui įtakos neturi), ultravioletinių spindulių A ir psoraleno (PUVA) terapija gydant psoriazė ar kitas odos ligas (rizika padidėja iki 10 kartų), didelis lytinių partnerių skaičius (ŽPV infekcijos plitimas, rizika padidėja 3-5 kartus), įvairios varpos ir šlaplės traumos bei sužalojimai, žema socioekonominė padėtis (prasta higiena, lytinio švietimo trūkumas).
Dažniausia vyrams šio vėžio lokalizacija, kaip ir karpų, yra varpos galvutė – 50 proc. atvejų, apyvarpė – 20 proc., galvutė ir apyvarpė – 10 proc., rečiau – varpos kūno sritis. Ligos pradžioje ligonis neturi jokių skundų, vėliau gali būti randamas neskausmingas gumbas ar išopėjimas po apyvarpe, stebima limfadenopatija. Rečiau pasitaiko bėrimas, kraujavimas ar balanitas. Pati dažniausia varpos vėžio forma – plokščialąstelinė karcinoma, sudaro apie 95% visų atvejų, tačiau pasitaiko ir kitokios kilmės piktybinių auglių – mezenchiminės, bazalinių ląstelių, melanocitinės ir kt. Priklausomai nuo naviko kilmės skiriasi ir gydymo taktika, todėl visus įtartinus bėrimus ar pakitimus varpos srityje reikėtų ištirti atliekant biopsiją ir gavus histologinį atsakymą spręsti dėl tolimesnių veiksmų.
Varpos vėžys gali būti išgydomas net 80% atvejų, tačiau labai svarbi ankstyva diagnostika ir gydymas, kol procesas nėra išplitęs į limfmazgius ar kitus organus. Diagnostika turėtų remtis varpos apžiūra ir apčiuopa, įvertinant darinio dydį, infiltraciją, kirkšnių limfmazgių konsistenciją ir dydį. Aptikus kokį nors varpos darinį reikia įvertinti jo išplitimą ir infiltraciją į kempinkūnius, tam geriausiai tinka ultragarsinis tyrimas, taip pat galima įvertinti varpos ir darinio kraujotaką. Kempinkūniams įvertinti galima atlikti magnetinio rezonanso tyrimą (MRT) ar kompiuterinė tomografiją (KT), tačiau tyrimai reikalauja daugiau išlaidų, laiko ir sukelia diskomfortą pacientui, todėl ultragarsinis tyrimas turėtų būti pasirenkamas pirmiausia. Labai svarbu nustatyti naviko morfologiją, todėl reikalinga navikinės medžiagos biopsija, kuri jei yra ir fimozė įprastai atliekama apipjaustymo operacijos metu, pašalinti audiniai siunčiami histologiniam ištyrimui, pagal kurį vėliau parenkamas gydymo planas. Apžiūros ir apčiuopos metu reikia įvertinti ne tik vyro lytinius organus, bet ir kirkšnių limfmazgius. Apčiuopus bent vieną kietą ar padidėjusi limfmazgį reikėtų įvertinti pažeistų limfmazgių skaičių ir mobilumą, tada reikia atlikti dubens ir pilvo organų KT, krūtinės ląstos rentgenogramą ar KT, kad galėtume įvertinti naviko išplitimą limfmazgiuose ir kituose vidaus organuose. Nečiuopiant kirkšnies limfmazgių vis tiek išlieka 25% mikrometastazių tikimybė, todėl įtariant varpos vėžio diagnozę limfmazgius reikėtų įvertinti ultragarsiniu tyrimu.
Varpos vėžio gydymas priklauso nuo ligos stadijos ir išplitimo laipsnio, kuo ankstesnėse stadijose liga diagnozuojama, tuo paprastesnis ir veiksmingesnis būna gydymas. Mažos rizikos varpos vėžys (Tis, Ta, T1a (G1-2)) paprastai gydomas atliekant naviko eksciziją ir apipjaustymą, siekiant pašalinti visus pažeistus audinius, tuomet atliekama pašalintos varpos vietos plastika, stengiamasi išsaugoti varpos funkcines savybes ir žmogaus gyvenimo kokybę. Kiti gydymo variantai yra lazerinė navikinių masių abliacija, dalinė varpos amputacija, ar radioterapija. Didėjant naviko piktybiškumui (T1b (G3), T2, T3) gydymo taktika darosi radikalesnė, atliekamos didesnės apimties naviko šalinimo operacijos, dažniausiai atliekama glansektomija (varpos galvos pašalinimas) su apipjaustymu ir rekonstrukcija, taip pat gali būti taikoma radioterapija dariniams iki 4 cm diametro, šiuo atveju jau nebetinkamas naviko šalinimas lazeriu. Didelės rizikos išplitusio varpos vėžio gydymo taktika parenkama atsižvelgiant į konkretaus naviko išplitimą ir žmogaus gyvenimo prognozę, dažniausiai skiriama neoadjuvantinė chemoterapija ir esant teigiamam atsakui atliekama didelės apimties navikinių masių šalinimo operacija - radikali penektomija (visiškas varpos pašalinimas) arba skiriama paliatyvi radioterapija nerandant kitų išeičių. Sergant į limfmazgius išplitusiu varpos vėžiu svarbu nustatyti kaip smarkiai išplitusi liga ir pagal tai skirti gydymą. Paprastai esant išplitimui į regioninius limfmazgius, šie radikalios limfadenektomijos operacijos metu yra pašalinami ir tikimąsi, kad ligos progresija bus sustabdyta, tačiau nustačius metastazes tolimuose limfmazgiuose radikaliai pašalinti visų navikinių masių neįmanoma, todėl turėtų būti skiriama adjuvantinė chemoterapija po limfadenektomijos.
Pavykus pasiekti ligos remisiją labai svarbu tinkamai sekti pacientą dėl galimo ligos atsinaujinimo, tai itin svarbu pirmuosius dvejus metus po gydymo. Paprastai anksti diagnozuotas ligos recidyvas (atsinaujinimas) nesumažina pacientų išgyvenamumo, jeigu sėkmingai pradedamas gydyti ankstyvoje stadijoje, todėl pirmuosius dvejus metus kas 3 mėnesius reikėtų atlikti paciento apžiūrą ir apčiuopą, įvertinant lytinius organus ir limfmazgius. Jeigu pacientui buvo diagnozuotas išplitęs vėžys ir buvo atlikta ne tik varpos navikinių masių, bet ir limfmazgių pašalinimo operacija, tada reikėtų kas 3 mėnesius pakartoti KT ar MRT tyrimus dėl galimo metastazavimo į regioninius limfmazgius. Po pirmųjų dviejų stebėjimo metų, jeigu liga nebuvo atsinaujinusi pacientus reikėtų stebėti iki 5 metų, bet vizitai neturėtų būti dažnesni nei kas pusę metų.
UROLOGO - SEKSOLOGO KONSULTACIJAI
REGISTRUOTIS TELEFONU 8 600 65 609