Šlapimo pūslės vėžys – piktybinis šlapimo pūslės navikas. Tai gana dažnai pasitaikanti liga, kuria kasmet Lietuvoje suserga apie 450 žmonių. Per pastaruosius 20 metų vis daugėja naujai nustatomų šlapimo pūslės vėžio atvejų skaičius. Šis vėžys yra ketvirtas pagal dažnį tarp vyrų ir devintas tarp moterų onkologinių ligų. Pacientų grupėse nustatomas skirtingas šlapimo pūslės vėžio dažnis – vyrai serga dažniau už moteris (santykis 3:1). Sergamumą šlapimo pūslės vėžiu lemia daug veiksnių – kancerogenų. Šiuo metu manoma, jog rūkymas yra vienas reikšmingiausių sergamumo veiksnių. Nuo 60 iki 80 proc. pacientų, kuriems nustatoma ši liga, rūko. Įtakos susirgimams turi ir profesiniai rizikos veiksniai. Stipriausias ryšys tarp darbo pobūdžio ir susirgimo šlapimo pūslės vėžiu nustatytas, kai dirbama su anilino dažais. Tuomet nuo 1,7 iki 8,8 karto padidėja rizika susirgti šlapimo pūslės naviku. Žmonės sirgę navikais dubens srityje bei gavę spindulinį gydymą taip pat turi didesnę riziką susirgti, jiems rizika padidėja apie 4 kartus. Lėtiniai ar pasikartojantys šlapimo pūslės uždegimai taip pat skatina šlapimo pūslės naviko išsivystymą, todėl šiuos laiku reikia pradėti gydyti. Be to, prie rizikos veiksnių priskiriami ir šlapimo pūslės vėžio atvejai šeimoje.
Klasikinis šlapimo pūslės vėžio simptomas yra neskausmingas šlapinimasis krauju. Šlapime gali būti ir krešulių ar nuosėdų. Pastebėjus tokį simptomą reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją ir atlikti detalesnius tyrimus diagnozei patvirtinti. Be šio, yra ir kitų būdingų simptomų, pavyzdžiui, dažnas šlapinimasis, staigus noras šlapintis, dažnas šlapinimasis naktį, skausmingas šlapinimasis, skausmas apatinėje pilvo dalyje, šlaplės ar varpos galo skausmai. Tačiau šie simptomai yra siejami ir su kitomis patologijomis, todėl nereikėtų pasikliauti vien tik jais.
Šlapimo pūslės vėžio diagnostika priklauso nuo paciento skundų ir jaučiamų simptomų. Pirminis tyrimas siekiant nustatyti diagnozę yra mikroskopinis šlapimo tyrimas. Ieškoma kraujo ląstelių, uždegiminių ląstelių bei kitų pakitimų. Taip pat neretai atliekamas šlapimo pasėlis. Diagnozei patikslinti reikalingi vaizdiniai tyrimai, pavyzdžiui, ultragarsinis šlapimo pūslės tyrimas, tačiau tam, kad jis būtų informatyvus, reikia pas gydytoją atvykti pilna šlapimo pūsle. Taip pat atliekamas specifinis tyrimas – cistoskopija. Tai saugi, endoskopinė procedūra, kurios metu atliekama šlaplės ir šlapimo pūslės apžiūra specialiu prietaisu, cistoskopu. Šiuo metu tai tiksliausias tyrimas, kuriuo galima patvirtiniti arba paneigti šlapimo pūslės vėžio diagnozę. Šio tyrimo metu apžiūrimos visos šlapimo pūslės sienelės, įvertinama gleivinė, šlapimtakių angos ir visi kiti matomi pakitimai. Taip pat gali būti atliekama „šalta“ biopsija, kurios metu paimamas šlapimo pūslės fragmentas, pastarasis ištiriamas mikroskopu, įvertinamas naviko pobūdis, išplitimo gylis. Jei šie tyrimai yra nepakankamai informatyvūs, atliekama kontrastinė kompiuterinė tomografija (KT), kartais patikslinti ligos išplitimą padeda magnetinio rezonanso tyrimas (MRT).
Gydymas, diagnozavus ligą anksti, yra pakankamai efektyvus, tačiau tolesnės prognozės priklauso nuo ligos stadijos. Visuomet pradedama nuo transuretrinės šlapimo pūslės rezekcijos (TURB), tokia operacija atliekama spinalinėje nejautroje, be jokio pjūvio per šlaplės kanalą išskyrus tuos atvejus kai tumoras labai didelis, masyviai kraujuoja ir matome jog endoskopiškai neįmanoma to atlikti. TURB endoskopinės operacijos metu rezekuojamas (pašalinamas) šlapimo pūslės tumoras be jokių pjūvių, medžiaga išsiunčiama detaliam pathistologiniam ištyrimui. Vėliau, po kelių savaičių, gavus pathistologinio tyrimo atsakyma, tolimesnė gydymo taktika parenkama priklausomai nuo to ar šlapimo pūslės vėžys įauga tik į šlapimo pūslės gleivinę ar ir į raumeninį sluoksnį. Radus įaugimą į šlapimo pūslės raumeninį sluoksnį, priklausomai nuo paciento bendros fizinės būkles, amžiaus ir gretutinių ligų, įvertinus konkretų atvejį, gali būti siūloma cistektomija (visos šlapimo pūslės pašalinimas). Visais atvejais po TURB būtinas paciento sekimas, atliekant echoskopiją bei cistoskopiją kas 3 mėn. laiko.
Kai nustatoma į raumenį neįauganti šlapimo pūslės vėžio stadija ir cistoskopiškai (cistoskopija turi būti atliekama kas 3mėn laiko!) aptinkame ligos recidyvą (tai ligos atsinaujinimas, kitaip tariant kai randami pakitimai būdingi šlapimo pūslės tumorui), kartojamos TURB operacijos, tam kad laiku užkirsti kelią ligos progresavimui arba kitaip tariant neleisti progresuoti atsinaujinusiai ligai. TURB operacijos metu į šlapimo pūslę gali būti leidžiami chemoterapiniai preparatai (mitomicinas C, epirubicinas ar doksorubicinas), o esant indikacijoms po operacijos gali būti skiriama ir BCG (Bacillus Calmette-Guerin) terapija į šlapimo pūslę pagal iš anksto su pacientu (-e) aptartą schemą. Yra du BCG terapijos etapai: indukcinis ir palaikomasis. Indukcinę BCG rekomenduojame pradėti 2–4 sav. po TURB, po to skiriame palaikomąją BCG terapiją. Jei pacientas (-ė) gydymą toleruoja gerai, palaikomoji terapija skiriama nuo 1 iki 3 metų. Nors ir išbandyta įvairių indukcinės fazės variantų, tradiciškai taikoma prieš 30 metų Morales empiriškai pasiūlytas gydymo kursas: 6 savaites po vieną BCG instiliaciją į šlapimo pūslę per savaitę. Palaikomojo gydymo schemų yra kur kas daugiau. Jos varijuoja nuo 10 instiliacijų per 18 mėnesių iki 30 instiliacijų per 3 metus. Dažniausiai skiriamos palaikomojo gydymo schemos yra tokios: instiliuojama po vieną kartą kas mėnesį 12 mėnesių arba po 3 instiliacijas kas savaitę – 3, 6, 12, 18, 24, 30 ir 36 mėnesiais, pastarąjį modelį ir taikome klinikoje. Buvo paskaičiuota, kad reikia skirti mažiausiai 12 BCG dozių, kad BCG statistiškai reikšmingai sumžintų progresavimo ir ligos atkryčio riziką. Mokslo įrodyta jog intravezikinė chemoterapija iškart po TURB reikšmingai sumažina ligos atsinaujinimo riziką, tačiau neturi įtakos ligos progresavimui į aukštesnę stadiją ar didesnį piktybiškumo laipsnį. Taigi šiuo metu BCG yra geras gydymo būdas, sumažinantis ne tik šlapimo pūslės vėžio atsinaujinimo, bet ir progresavimo tikimybę.
Tuo tarpu, kaip ir aukščiau minėjau, nustačius į raumenį įaugantį šlapimo pūslės vėžį, atliekama didelės apimties operacija, kurios metu šalinama šlapimo pūslė, limfmazgai, prostata ar ir gimda su priedais, iš žarnos suformuojamas šlapimo rezervuaras, tai taip vadinama cistektomija. Tokiu atveju (jei neformuojama „neoblader“) pacientas po operacijos pats daugiau nebesišlapina, o šlapimas bėga į operacijos metu iš žarnos suformuotą rezervuarą, o iš jo į surenkamąjį maišelį. Gyvenimo kokybė tokiu atveju kardinaliai keičiasi, tenka taikytis prie kitokio gyvenimo sąlygų todėl mano nuomone visuomet geriau atvykti anksčiau ar net pakartotinai, kartais kaip kažkas sako - „gal ir be reikalo“ bei atlikti reikalingus tyrimus nei vėliau dėl to gailėtis.